Copy of Untitled Haiku Deck
No Description
MORE DECKS TO EXPLORE
PRESENTATION OUTLINE
Vienas šaunus ir darbštus sodininkas ankstyvą pavasarį pasodino jauną obelaitę. Ji turėjo vos kelias liaunas šakeles su šviesiai žalsvais lapeliais.
Visą vasarą jaunasis sodininkas kruopščiai prižiūrėjo savo obelaitę: laistė ją, kad užtektų jaunam augalui drėgmės, pririšo prie kuolo, kad šėlstantys vasaros vėjai – nenulaužtų. Tą vasarą jaunoji obelėlė gerokai paaugo, suvešėjo jos tamsiai žalių lapų vainikas.
Kitą pavasarį jaunasis sodininkas nekantriai laukė atgimstančios gamtos ir savo prabundančios iš gilaus miego obelaitės. Stebėjo kiekvieną augalėlio pumpurą, žalsvo lapelio sprogimą. Jis buvo labai laimingas, nes obelis augo ir vis gražėjo.
Trečiąjį pavasarį obelis ne tik sodriai sužaliavo, ne tik iškėlė savo stiprias rankas į saulę, bet sukrovė savo pirmuosius žiedus. Sodininko džiaugsmui nebuvo galo. Jis gerėjosi baltai rausvais obels žiedais ir laukė pirmųjų obuoliukų.
Photo by Billy Wilson Photography
Neužilgo obels žiedus pakeitė maži obuoliukai. Visą vasarą obuoliukai augo, jų šonus kaitino saulutė, švelniai glostė gaivus vėjas. Rudenį sodininkas nusiskynė vieną obuolį ir paragavo. Tai buvo nuostabus skonis. „Ne veltui taip prižiūrėjau šią obelaitę“ , pamanė sodininkas.
Photo by sallysetsforth
Ketvirtaisiais metais obelis sustiprėjo, o šakos buvo tiesiog aplipusios gražiais, raudonskruosčiais, dideliais obuoliais. Tą kartą jaunasis sodininkas obuolių turėjo tiek, kad galėjo ir kaimynus pavaišinti ir draugus apdalinti.
Photo by Glen Bowman
